Žodis keramika kildinamas iš senosios graikų kalbos žodžio keramos (κέραμος) kuris reiškia – molis, degti molio dirbiniai. Keramika priskiriama prie seniausių žmogaus ūkinės veiklos rūšių. Keramikos dirbiniai, išlaikę amžių išbandymus, randami žemėje ir jūrų dugne šiandien pasakoja žmogaus evoliucijos istoriją. Pirmieji dirbiniai iš molio datuojami dar 6 tūkst. pr. m. e (Azijos regione), o Lietuvoje - apie 4 tūkst. pr. m. e. Tai buvo primityvūs lipdyti rankomis indai, apdeginti ant laužo, kad būtų tvirtesni ir nelaidūs vandeniui. Priklausomai nuo laikotarpio, regiono, dekoravimo ir lipdymo būdo yra šukinė, virvelinė, brūkšniuotoji, grublėtoji, lygioji, tekstilinė keramika. Šukinė keramika- turinti duobučių ir šukučių ornamentu puoštą paviršių.   Virvelinė keramika – lipdyti degto molio puodai, puošti virvelių įspaudais.  Brūkšniuotoji keramika - lipdyti degto molio puodai, turintys vertikaliais ir įstrižais brūkšniais išbraižytą išorinį sienelių paviršių. Grublėtoji- lipdyti degto molio puodai, turintys nelygų, grublėtą paviršių. Lygioji - turinti gražiai nulygintą, kartais iki blizgesio nugludintą paviršių. Tekstilinė keramika - puodai, kurių paviršius puoštas audinio įspaudo ornamentu.

Dar XIII a. Lietuvoje puodai buvo lipdomi rankomis. Tačiau jau II tūkstantmečio pradžioje iš juostų lipdyti indai dažnai buvo apžiedžiami, naudojant rankinį žiedžiamąjį ratą. XIV – XV a. miestuose paplito kojinis žiedžiamasis ratas, kuris čia įsigalėjo XVI a. Pradėjus žiesti keramiką, gaminti tobulesni įvairios paskirties indai, atsirado naujų formų (pavyzdžiui, gamintos lėkštės, keptuvės, ąsočiai, gertuvės, taupyklės).

Pagal deginimo technologiją, be tradicinės keramikos, kur gali būti naudojami įvairūs degimo būdai : malkinis, elektrinis, dujinis, yra dar juodoji keramika, raku ir kt.  Juodosios keramikos rūšis XIX a. ypač buvo paplitusi Dzūkijoje. Juoduosiuose puoduose buvo laikomi maisto produktai ir gaminamas maistas. Ši keramika buvo vertinama dėl patvarumo, ilgaamžiškumo. Juodosios keramikos indai išsiskyrė neįmantriomis formomis ir buvo mažai dekoruoti. Juodoji keramika – žemos temperatūros (iki 1100º C) keramika. Baigiant degti formas į krosnį prikraunama sakingų malkų. Degios medžiagos šioje temperatūroje negali sudegti, jos pasiskirsto krosnyje, įsiskverbia į dirbinius. Krosnis aušinama hermetiškai uždaryta, ataušus dirbiniai būna juodos arba grafito spalvos. Raku yra specialus deginimo būdas. Pasak japonų legendos, japonų keramikos meistras Tanaka Chojiro imperatoriaus buvo apdovanotas auksiniu antspaudu su hieroglifu „raku“, taip ir pasivadino jo kūrėjas. Raku technika naudojama indams skirtiems arbatai gaminti. Įkaitęs iki raudonumo gaminys dedamas į pjuvenas, o po to į vandenį, kad glazūra suskilinėtų. Raku Lietuvoje atsirado XX a. 


Glazūra            
  Molis