Gamtos mokslo žiniomis, molis – iš daugybės mineralų erozijos proceso metu susidariusios nuosėdinės uolienos. Tai medžiaga, kurioje atsirado pirmosios gyvybės formos. Molis daugiausiai sudarytas iš kristalinės struktūros hidrosilikatinių mineralų. Mineralinėje molio sudėtyje dažniausiai randamas hidrožėrutis, kaolinitas, chloritas, montmorilonitas, pirofilitas, alofanas.
   Taip pat molyje yra priemaišų - kvarco, feldšpato, kitų silikatinių mineralų. Cheminėje sudėtyje vyrauja pagrindinės medžiagos – silicio oksidas SiO2 ir aliuminio oksidas Al2O3, vanduo, kitos svarbesnės medžiagos – geležies, magnio, kalio, natrio, kalcio ir kiti oksidai. Pagal mineralinę sudėtį ir struktūrą molingos medžiagos skirstomos į:
kaolinitinius molius – juose vyrauja mineralai kaolinitas, Al2Si2O5(OH)4 , haluazitas;
smektinius (arba montmorilonitinius) molius –jų pagrindinę dalį sudaro mineralai montmorilonitas (Na, Ca)0.33(Al, Mg)2[Si4O10]·(OH)2·nH2O, monotermitas, nontronitas;
ilitinius molius –jų pagrindiniai mineralai - ilitas (Al,Mg,Fe)(SiAl)4O10[(OH)2·H2O]

  Molio struktūra jam leidžia paviršiuje išlaikyti ištirpusias druskas, metalų junginius ir vandens molekules. Druskų ir vandens adsorbcija ant dalelių suteikia moliui ypatingo plastiškumo. Ištirpusios druskos taip pat turi įtakos molio savybėms, kai jis kaitinamas (t.y. tada jos veikia kaip fliusai ir gali sumažinti molio lydimąsi), bei įtakoja jo spalvą. Pavyzdžiui, molyje visada yra geležies junginių, duodančių raudoną, tamsiai geltoną, pilką ir juodą spalvas, kurios atsiranda degimo metu. Baltas molis savo sudėtyje neturi geležies ir gamtoje pasitaiko gana retai.
Šamotinis molis - maišytas su priemaišomis. Priemaišos į molį dedamos tam, kad pagerintų jo funkcines savybes. Didesniems, grubesniems keramikos gaminiams šamotas yra būtinas, kad išlaikytų formą džiūdamas, nesikraipytų. Priemaišos dar vadinamos liesikliais. Pagal priemaišų kiekį molis vadinamas "liesu" arba "riebiu". Priemaišų dalys taip pat veikia molio poringumą ir degimo metu leidžia išeiti dujoms. Priemaišos gali būti sudarytos iš trintos kriauklės dalelių, anksčiau degtos keramikos, žvirgždo, trintų uolienų ir organinių medžiagų- tokių kaip žolė.
Molio rūšys skiriasi savo plastiškumu, rišlumu, tankiu, taip pat ir sandara. Būdingas moliui savybes (plastiškumą, rišlumą) suteikia molingoji substancija – smulkutės mažesnės kaip 0,005 mm kristalinės dalelės. Plastiškas molis limpa palietus, blizga pabraukus. Molis sugeria vandenį ir dujas, todėl, būdamas drėgnas, turi specifinį kvapą. Kiekviena plastiškos molio tešlos dalelytė yra padengta vandens plėvele. Sausas molis įgeria daug vandens bei kitokių skysčių, dėl to padidėja jo tūris. Džiūdamas ir prarasdamas tarp dalelyčių esantį vandenį, molis netenka plastiškumo.

  Atsižvelgiant į jų atsparumą temperatūrai degant, moliai gali būti: ugniai atsparūs(daugiau negu 1580 °C); sunkiai besilydantys(nuo 1350 iki 1580 °C); lengvai besilydantys(1000 -1350 °C)

 

Keramika           
Glazūra